Hidroenergetinių projektų vystymo gairės Lietuvoje yra lydimos aršių diskusijų tarp hidroenergetikos šalininkų ir priešininkų, o šių diskusijų aidą viešojoje erdvėje rezonuoja kolizija tarp ES teisės aktų. Atmosfera kaista ne tik dėl būtinybės didinti energetinę šalies nepriklausomybę, bet ir dėl nuolat augančių importuojamų žaliavų kainos.
Panašu, jog įtampa jau pasiekė maksimumą ir atėjo metas padėti tašką šioje istorijoje, kuri prasidėjo dar 1951 metais. Tuomet Maskvoje buvo parengtas grandiozinis Lietuvos upių „pertvarkymo“ planas, ir nors vėliau jo buvo atsisakyta, pati idėja išliko ir atgavus nepriklausomybę. Viltims, išnaudoti visą turimą Lietuvos upių techninį ir ekonominį potencialą, užgesti neleido verslininkų remiama hidroenergetikų draugija, vėliau persikvalifikavusi į asociaciją. Tiesa, privačių iniciatyvų įpūstos ugnies į minėtos asociacijos nuolat kurstomas žarijas norint plėtoti didžiąją hidroenergetiką neužteko, tačiau mažoji – atsigavo: nuo 1990 iki 1999 m. instaliuota galia mažose hidroelektrinėse Lietuvoje padvigubėjo, o nuo 2001 iki 2005 m. – patrigubėjo.
Sąlyginai Nemuną ir Nerį priskirdami prie didžiosios hidroenergetikos šaltinių, o visas kitas Lietuvos upes prie mažosios, gautume realų šalies hidroenergijos išteklių paveikslą. Tačiau naudoti pastarąjį paveikslą planuojant hidroenergetikos plėtrą šalyje yra mažų mažiausia neatsakinga, nes jis reikšmingai skiriasi nuo tikrovės. Visų pirma, techninės galimybės panaudoti visą turimą teorinį upių energetinį potencialą yra ribotos; paprastai yra teigiama, kad techniniai didelių upių energetiniai ištekliai sudaro apie 70 proc. jų teorinio potencialo, o mažėjant upėms ši dalis mažėja dar labiau. Antra, išnaudoti visą techninį upių potencialą taip pat nėra tikslinga nei ekonomine, nei aplinkosaugine prasme. Vadinasi, teorinis hidroenergijos išteklių paveikslas niekada neatitinka tikrovės ir priklauso nuo konkrečios šalies techninių / energetinių galimybių bei ekonominių / aplinkosauginių sąlygų. Mūsų šalyje daugiausia nesusipratimų ir ginčų kelia būtent aplinkosauginės hidroenergetikos plėtros kliūtys, ir tai nėra taip jau netikėta žinant, jog Lietuvoje aplinkosauginiai reikalavimai jai yra patys griežčiausi tarp visų ES šalių.
Upių užkariautojai prieš upių gelbėtojus
Hidroenergetikos plėtros šalininkų nuomone, Lietuvoje įteisintas „juodas/baltas“ požiūris (reiškiantis, jog hidroelektrinių statyba yra draudžiama ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse ar jų atkarpose) nėra teisingas ir norėtų, kad upėms būtų taikomi mažiausiai trys išankstinio hidroelektrinių planavimo lygiai. Tokių būdu upės ar jų atkarpos būtų suskirstytos į palankias hidroelektrinių statybai, mažiau palankias ir nepalankias. Paprasčiau tariant, tai reiškia, jog vietoje griežto draudimo tvenkti upes, siūloma įteisinti atrankaus leidimo sistemą, kuri nesudarytų kliūčių hidroelektrinių statyboms visais atvejais, kuomet įrodoma, jog būsimas poveikis aplinkai jas pastačius nebus didelis. Taigi hidroenergetikų asociacijos teigimu, „tik atliekant poveikio aplinkai vertinimo procedūras, būtų galima surinkti objektyvią informaciją apie esamą upių būklę ir būsimą poveikį fizinei, gamtinei, socialinei ir kultūrinei aplinkai jas užtvenkus. Šiuo pagrindu būtų įgyvendinamas subalansuoto vandens išteklių naudojimo reikalavimas skatinti daugiatikslį jų panaudojimą ir užtikrinamas visų interesų grupių dalyvavimas jų valdyme“.
Tiesa, būtina pastebėti, kad nepaisant to, jog toks siūlymas iš pirmo žvilgsnio atrodo racionalus, lieka neaišku ar nebus bandoma neteisėtai manipuliuoti lanksčia jo forma iš savanaudiškų paskatų? Kaip tam būtų užkertamas kelias? Be to, gali kilti klausimas, kurios upės ar jų atkarpos hidroenergetikai vystyti yra „nepalankios“, o kurios „mažiau palankios“? Žemės ūkio universiteto Vandentvarkos katedros vedėjo ir hidroenergetikų asociacijos pirmininko dr. Petro Punio nuomonė šiuo klausimu verta ypatingo dėmesio. Profesoriaus įsivaizdavimu nepalankios vietovės užtvankų statybai turėtų būti ichtiologiniai, hidrografiniai ir kiti draustiniai, bei lašišinių žuvų ir kitų retų žuvų rūšių nerštavietės, o mažiau nepalankios vietovės – nacionaliniai bei regioniniai parkai, kraštovaizdžio draustiniai ir NATURA 2000 saugomos teritorijos.
Visa tai reiškia tik tai, jog neatsirastu jokių teisinių kliūčių statyti hidroelektrines bet kurioje iš minėtų saugomų teritorijų, jei poveikio aplinkai procedūrų išvados būtų palankios ne gamtai ir visuomenės interesui, o planuojamų hidroelektrinių statytojams, kurie šias procedūras ne tik užsako bet ir už jas sumoka. Pilietinės iniciatyvos „Mėlynasis vingis“ nariai, kovojantys priešingoje barikadų pusėje, tokius bandymus demaskuoja. Kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Romualdas Juknys ir Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis, „Lietuvoje dar nebuvo nė vieno atvejo, kad, atlikus poveikio aplinkai vertinimo procedūras, būtų buvusi padaryta išvada, jog užtvankos numatytoje vietoje statyti negalima, nes ji darys esminį neigiamą poveikį aplinkai.“ Iškalbingas faktas, dar kartą patvirtinantis taisyklę, jog muziką, pagal kurią reikės šokti visiems be išimties, užsako tie, kurie turi pakankamai pinigų. Deja, nieko naujo.
Tuo tarpu pasaulinis laukinės gamtos fondas (WWF), atsižvelgęs į poveikį aplinkai ir kylančią riziką, socialinį priimtinumą ir savikainą, didžiąją hidroenergetiką apskritai vertina nepalankiai lyginant su kitais energijos gavybos būdais ir kaip geriausią išeitį siūlo didinti jau esančių (tiek didelių, tiek mažų) hidroelektrinių galią. Vadovaujantis šio fondo atlikta visų elektros energijos gavybos rūšių poveikio analize, geriausias kompromisas tarp aplinkos, visuomenės ir ekonomikos būtų pasiektas ne statant naujas dideles hidroelektrines, o modernizuojant jau esančias taip, kad jos taptų efektyvesnės.
Lygumų sąlygomis, kai, pasibaigus pavasariniam potvyniui, mažųjų upių nuotėkis yra itin menkas, dauguma turbinų pratekančio vandens režimu efektyviai dirbti jau nebegali. Tuomet tenka naudoti gamtos atžvilgiu nepalankius šių turbinų eksploatavimo būdus, kai iki trijų ketvirtadalių paros vandenį tenka kaupti tvenkiniuose ir upės vaga žemiau užtvankos tiesiog lieka beveik sausa. Tačiau naudojant modernesnes hidroturbinas, kurių darbui pakanka mažesnio vandens slėgio, daugumos šiuo metu Lietuvoje veikiančių mažųjų hidroelektrinių efektyvumą būtų galima padidinti daugiau nei pusantro karto, kartu sumažinant ir neigiamą poveikį upių ekosistemoms. Neatsitiktinai parengtuose upių baseinų valdymo planuose hidroturbinų modernizavimas numatytas kaip viena aktualiausių priemonių hidroenergetikos efektyvumui padidinti.
Tačiau hidroenergetikai turi ir kitų argumentų. Jau minėtas prof. dr. Petras Punys teigia, jog „pakinkyti upes trukdoma iš godumo“, o geriausiai tai daryti, pasak profesoriaus, pavyksta „vienai, labai suinteresuotai ir įtakingai grupei“, nuo kurios sklinda nemalonus rusiškų naftos bei dujų kvapas. Tokie, p. Punio ir jam pritariančių, vieši pasisakymai neturėtų stebinti nei tuo, kad ši (ir taip lengvai nuspėjama) grupė siekia sužlugdyti nepageidaujamą konkurenciją, nei tuo, kad jai tai pavyksta. Nešvarūs interesai čia juk veikia švariomis politikų rankomis ir tik labai subtilios uoslės asmenys gali atskirti kas yra kas. Tiesa, dar prieš šiuos viešus pasisakymus, analizuodami 2004 metais Seime priimtas Vandens įstatymo 14 straipsnio 3 dalies pataisas (kurios iš esmės galutinai palaidojo hidroenergetikos plėtrą Lietuvoje) ir įvardindami šias pataisas iniciavusius ir palaikiusius Seimo narius, prof. dr. Juozas Burneikis (Lietuvos energetikos Institutas), doc. Bronislovas Ruplys (LŽŪU Hidrotechnikos katedra) ir prof. dr. Petras Punys „sirgo sloga“. Įžvelgę kai kurių Seimo narių kompetencijos trūkumus sprendžiant valstybei svarbius klausimus, didžiausią dėmesį jie skyrė politikų nenorui ar nesugebėjimui atsižvelgti į specialistų (t.y. hidroenergetikų) nuomonę.
Keisti atrodo ir tie argumentai, kuriais siekiama įtikinti visuomenę, jog visos atsinaujinančių energijos šaltinių rūšys turi vienodas teises ir turi būti vienodai plėtojamos. Teises gal ir turi, bet joms realizuoti dar reikia ir tinkamų gamtinių sąlygų. Todėl žvelgiant į kitų šalių patirtį nesunku suprasti, kodėl Norvegijoje tarp atsinaujinančių energijos šaltinių vyrauja hidroenergetika, o Danijoje – dominuoja vėjo jėgainių tiekiama energija. Jei pirmuoju atveju gamtinės sąlygos labiau palankios hidroenergetikai vystyti (labai kalnuotas reljefas, daug sraunių upių), tai antruoju – vėjo energetikai (lygus, ežeringas reljefas, sąlyginai pastovūs vėjai). Taigi darnaus vystymosi požiūriu, kiekviena atsinaujinančių energijos šaltinių rūšis turėtų būti plėtojama remiantis ekologinio efektyvumo didinimo principu, atsižvelgus į konkrečios šalies ekonominius ir energetinius poreikius bei aplinkosauginius reikalavimus.
Sunkiai tarpusavyje suderinami hidroenergetikos plėtrą tiesiogiai ir netiesiogiai reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai dažnai tampa tuščių „saugoti nereikia užtvenkti“ tipo interpretacijų įkaitais, kuriais naudojasi tiek hidroenergetikos plėtros Lietuvoje šalininkai, tiek ir jos priešininkai.
„Saugoti, nereikia užtvenkti“, – sako priešininkai ir „grasina“ Bendrosios vandens politikos direktyvos tikslais siekti geros paviršinio ir požeminio vandens ir nuo jų priklausomų sausumos ekosistemų būklės užtikrinimo. Tuo tarpu hidroenergetikos plėtros šalininkai primena, jog Atsinaujinančios energijos išteklių direktyva įpareigoja nuolat didinti šalies energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių dalį bendrame energetiniame balanse gamybą. Tai, kad taikaus kompromiso tarp hidroenergetikų ir aplinkosaugininkų surasti nepavyksta, pirmiausia reiškia du dalykus. Pirma, viešo Lietuvos diskurso arenoje nesunkiai atpažįstamos upių užkariautojų ir saugotojų iniciatyvos naudoja iš esmės tos pačios kilmės retoriką, nepaisant to, kad žalos ir naudos santykis čia įgyja priešingas reikšmes, priklausomai nuo to, kas įtikinėja ir nepriklausomai nuo to, kad tai darant daugiausiai žaidžiama tomis pačiomis ekologijos temomis. Antra, susikalbėti taip pat trukdo skirtingas hidroenergetikų ir aplinkosaugininkų požiūris į gamtą.
Nors hidroenergetikos plėtros Lietuvoje šalininkai ir jos priešininkai vadovaujasi skirtingais ES teisės aktais ir todėl neišvengiamai kyla nesusipratimų dėl skirtingo šių teisės aktų nuostatų interpretavimo, įdomu yra tai, kad minėtų tarptautinių susitarimų tikslas bet kuriuo atveju išlieka ta pati aplinkos apsauga. Pavyzdžiui, Bendrąja vandens politikos direktyva siekiama išsaugoti vandens ekosistemas, o Atsinaujinančių energijos išteklių direktyva – mažinti teršalų emisijas į atmosferą. Dėl to tampa aišku, kad nesutarimų bei nesantaikos priežasčių tarp aplinkosaugininkų ir hidroenergetikų, svarstant šaliai kaip niekad svarbius energetinės nepriklausomybės klausimus, reikia ieškoti ne teisės aktuose, o nesutampančiame požiūryje į gamtą. Ne veltui hidroenergetikos specialistai čia vadinami upių užkariautojais, o aplinkosaugos – upių saugotojais. Vieni, įgyvendindami energetikos planus, deda visas įmanomas pastangas, kad būtų išnaudotas šalies upių „turimas“ hidroenergijos potencialas, kuris iš esmės priklauso tik nuo hidroelektrinių skaičiaus ir galios, kiti – įgyvendindami upių baseinų valdymo planus, siekia geros vandens ir nuo jo kokybės priklausančių sausumos ekosistemų būklės užtikrinimo.
Tampa aišku, jog hidroenergetikos plėtros Lietuvoje šalininkams ekologija arba rūpi mažiausiai, arba nėra tokia reikšminga kaip bandoma parodyti. Net jei ir bandoma hidroenergetikos plėtrą pristatyti kaip vieną pagrindinių priemonių, galinčių „sutaikyti žmogų su gamta“, statistinis arba kiekybinis polėkis, priešingai, išryškina atitolimą nuo juos. Poleminiai specialistų kontrargumentai tokį įspūdį tik dar labiau sustiprina; į aplinkosaugininkų mestus kaltinimus dėl noro savo nuožiūra pertvarkyti gamtą Lietuvos žemės ūkio universiteto hidrotechnikos katedros mokslinis kolektyvas atsako, kad tokių planų jie neturi, nes „tam niekada nėra nei finansinių, nei materialinių išteklių“. O jei jų būtų, kas tuomet? Užtvenktume visas be išimties upes?
Visai kitas klausimas, ar abiem pusėms pavyksta vienodai aiškiai artikuliuoti ekologinį hidroenergetikos plėtros aspektą? Dažniausiai šiuo klausimu apsiribojama, pateikiant mokslinių tyrimų išvadas arba apie neigiamą hidroenergetikos poveikį aplinkai, t.y. negrįžtamą buveinių sunaikinimą užliejamose teritorijose, vertingos vandens floros ir faunos nykimą, ekologinių barjerų sukūrimą ir kt., arba apie teigiamą, t.y. mažą atmosferos taršą kenksmingomis medžiagomis (sieros dioksidu, azoto junginiais, kietosiomis dalelėmis, šiltnamio reiškinį sukeliančiomis dujomis). Pastarąjį argumentą upių užkariautojai ypač dažnai naudoja hidroenergetiką lygindami ne tik su kitais elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių gavybos būdais, bet ir su energijos gavybos būdais iš neatsinaujinančių šaltinių, pavyzdžiui, organinio kuro deginimu. Tokie palyginimai dažnai būna tendencingi ir neobjektyvūs.
Tiesą sakant, kyla abejonių ir dėl taip hidroenergetikų akcentuojamos užtvankų naudos visuomenei. Ar ji nėra perdėta? Net nekreipiant dėmesio į atsirasiančių papildomų verslų galimybę, pastačius užtvankas, tikrąją naudą viešajam interesui vis tiek sunku įžiūrėti. Kaip viena iš tokių galbūt galėtų būti potvynių prevencija, kurią, kaip rodo Kauno miesto pavyzdys, verta svarstyti. Išlikusių istorinių šaltinių apie mūšius su upių potvyniais nėra daug, tačiau yra žinoma, kad nuo XII a. pirmos pusės iki XIX a. pabaigos, tokių buvo bent arti penkiasdešimties, o ypač įsimintini – vykę Nemuno ir Neries santakoje. Didžiausias žinomas potvynis Kaune kilo 1946 metais, kai per žiemos ledonešį Nemune ir Neryje susidarė kelis metrus siekiančios ledų sangrūdos. Staigiai atšilus orams, tirpsmo vandens lygis ties Kaunu patvenktose Neries ir Nemuno upėse kovo 25 dieną pasiekė neregėtą aukštį – beveik septynis su puse metro virš posto nulio. Per šį potvynį buvo nuplauta 10 vienaukščių namų, apgadinta daug Kauno senamiesčio pastatų, žuvo žmonių. Pastačius Kauno hidroelektrinę tokių potvynių mieste, tikimybė sumažėjo iki minimumo ir praktiškai lygi nuliui.
Paradoksalu, jog žinant tai, kad neigiamas hidroenergetikos poveikis aplinkai pasireiškia upės vientisumo pažeidimu, gamtinio vandens lygio pakėlimu bei jų svyravimais, lygumų kraštams būdingu didelių užliejamų plotų tiesioginiu augalijos ir kitų gamtos išteklių sunaikinimu, buveinių sunaikinimu ir ekologinių barjerų (migruojančioms žuvims) sudarymu, to nepakanka, norint atsisakyti bandymų kurti nepalankių mūsų šalies gamtai hidroenergetinių utopijų. Viena vertus, tai galima paaiškinti būtinybe didinti energetinę šalies nepriklausomybę ir nuolat augančiomis importuojamų žaliavų kainomis, tačiau, kita vertus – keliamas klausimas, ar būsima tokių plėtros planų nauda būtų tikrai didesnė už padarytą žalą ir ar nėra kitų, mažiau aplinkai žalingų elektros energijos gavybos alternatyvų, galinčių konkuruoti su hidroenergetika?
Šaltiniai:
